Visas pasaulis žino jos Nanas, o viena tokia toną sverianti Angelė kybo ir Ciuricho stoties palubėje. Didelė. Spalvota. Žaisminga? Šį rudenį Ciuricho meno rūmuose eksponuojamoje Niki de Saint Phalle retrospektyvinėje parodoje to žaismingumo – nei lašo. Po išoriškai lengvu menu kunkuliuoja neapykanta motinai ir seksualiai išnaudojusiam tėvui.
Tai – menas, gimęs iš psichoterapijos.
Dabar jau suprantu, kodėl jos skulptūros tokios masyvios, kad net gali įlysti į jų vidų – tokios didelės buvo jos perdirbinėjamos vaikystės traumos, toks milžiniškas noras gimti iš naujo.
Nebestebina ir tos ryškios, rėkiančios spalvos: „Aš rodau viską. Savo širdį, savo jausmus. Žalius, mėlynus, raudonus, geltonus, visų spalvų. Rodau baimę, pyktį, juoką, švelnumą.“
Nebešokiruoja net tabu laužanti, motinystę nuvainikuojanti skulptūrų serija „Ryjančios motinos“.
Parodos objektų evoliucija subtiliai pakiša mintį, kad menininkei pavyko. Menas išvadavo savamokslę kūrėją iš ją naikinusio pykčio – su laiku kreivi kampai apvalėja, nanos švelnėja, atsiranda gėlių ir drugelių motyvų, gimsta nuostabūs žibančių skulptūrų sodai ir parkai, akivaizdžiai įtakoti A. Gaudi stiliaus veidrodinių mozaikų.
Jai pavyko perdirbti jausmus ir susigrąžinti savo gyvenimą. O gal ir įkvėpti kitas padaryti tą patį? Kaskart praskubant Ciuricho stotimi, paliesti akimis poliesterinį Niki Angelą Sargą ir pajusti meno galią apsaugoti mus nuo mūsų pačių…
Paroda veiks iki sausio 8 dienos, rekomenduoju ne tik meno terapijos gerbėjams!
