Visą 2018 metų vasarį didžioji Ciuricho katedra Grossmünster buvo uždaryta, joje vyko kelionė laiku į 1519 metus, Cvinglio epochą – reformacijos pradžios laikotarpį, kuris bene labiausiai įtakojo, kad Šveicarija taptų tokia, kokia yra dabar. Tai buvo nusivylimas turistams, nepamačiusiems Ciuricho emblemos iš vidaus – nuostabiųjų Polkės ir Giacometti vitražų, neužlipusiems į šiaurinį katedros bokštą, nuo kurio atsiveria įspūdinga miesto ir ežero panorama. Bet nepraėjo nei metai, ir kino ekranuose jau rodomas „Cvinglis” – biografinis filmas, įžiebęs karštas diskusijas ne tik Ciuriche.
Katalikai piktinasi, kad prieš reformaciją kovoję vyskupai filme vaizduojami išimtinai tik neigiamai, kad per daug dėmesio skiriama Cvinglio meilės istorijai, o nemaža dalis filmo netgi pateikta Anos – jo žmonos – akimis.
O mane būtent tas požiūrio kampas sužavėjo, juk, kaip sakoma, už kiekvieno didžio vyro stovi stipri moteris. Tai Ana jį išslaugė, užsikrėtusį maru, tai ji įtikino vyrą, kad bažnyčios pareiga pasirūpinti vargšais, o ne kaupti turtus.
Filme daug investuota į realistines detales – 1519 metų Ciuricho senamiesčio vaizdas, ikireformacinis bažnyčios interjeras su galingais kandeliabrais ir paveikslais, drabužiai, barzdos, žiurkės, juodi maro guzai…
Išskirčiau du momentus filme, kurie ypač ryškiai akcentuoja Cvinglio reformacijos ypatingumą:
- Išverstą į vokiečių kalbą bibliją Ciuricho reformatorius pavadina ne Cvinglio biblija, kaip padarė Liuteris Vokietijoje, o Ciuricho biblija! Tipiškai šveicariškas mostas: ne mano, o mūsų – visų prisidėjusių.
- „Tiesos veidas – džiaugsmingas!”, sako Cvinglis. Jis sudaužė rūstaus katalikiško Dievo įvaizdį, teigdamas, kad Dievas ne baudžia ir liepia nepaliaujamai jaustis kaltu ir atgailauti, o myli ir nori, kad džiaugtumėmes!
Šis tekstas bei nuotraukos yra ciurichas.lt nuosavybė ir negali būti kopijuojama, perspausdinama ar kitaip platinama, išskyrus gavus redakcijos leidimą. Dėl leidimo rašykite ilona@ciurichas.lt Ačiū!
