Placšpicas (Platzspitz) už pagrindinės geležinkelio stoties (Hauptbahnhof) – idiliškiausia Ciuricho vieta.
Idilės šaknys – ilgos: šimtmečiais čia buvo užmiestis, driekėsi sodrios pievos, ganėsi miestiečių avys, o idilišką ramybę sutrikdydavo tik į šaudymo pratybas susirinkę vyrai. Amžiais klaidžiojo ir apsvaigę nuo gamtos grožio poetai bei svajotojai.
XVIII a., kai Tolminkiemyje Kr. Donelaitis poetiškai mokė lietuviškus būrus viežlybumo, Ciuricho poetas (o taip pat svarbiausio šalies dienraščio NZZ įkūrėjas) Salomonas Gessneris kūrė populiarias idiles, kuriose žavėjosi kaimo žmogaus artumu gamtai ir kėlė į padanges piemenų gyvenimo paprastumo grožį: “Dažnai ištrūkstu iš miesto ir lekiu į vienišas apylinkes, tada gamtos grožis atplėšia mano sielą nuo viso bjauraus ir nuo visų slogių įspūdžių, kurie mane persekiojo mieste, visas susižavėjęs, visas jos grožio pojūtyje, aš tampu laimingas, kaip piemuo auksiniame pasaulio amžiuje ir turtingesnis už karalių”.
Šiuos laikus primena iki šiol puošiantis parką S. Gessnerio biustas – seniausias Ciuricho paminklas, pilkas, paprastas, nedidelis, be patoso, idiliškoje dermėje su aplinka.
Platanai
Daugiau nei 230 metų šią idilę saugo septyni milžinai – klevalapiai platanai. Jie matė, kaip miestas išsiveržė į pasaulį: kaip griuvo galingos miestą supusios mūro sienos ir akmeniniai bokštai, o Placšpicas prarado užmiesčio vardą ir tapo miesto žaliąja erdve. Jų 35 metrus siekiančios viršūnės stebėjo, kaip nusitiesė pirmieji geležiniai keliai ir XIX a. viduryje iškilo didžiausios šalyje geležinkelio stoties arkos. Kaip iš trijų kandidatų į šalies sostinės statusą – Ciuricho, Liucernos ir Berno – buvo išrinktas pastarasis, o Ciurichas paguodai gavo privilegiją čia įkurti nacionalinį Šveicarijos muziejų (Landesmuseum). Jie svarino savo milžiniškas šakas ir kai 2016 m. prie šios pseudo pilies prilipdė modernų priestatą, kuriame pagaliau atsirado vietos ir Ciuricho istorijai.
Santaka
Pačioje parko smaigalio viršūnėlėje atsiveria įspūdinga dviejų svarbiausių miesto upių – Zylės (Sihl) ir Limato (Limmat) – santaka. XX a. pradžioje čia rymojo ir sėmėsi įkvėpimo ne tik menininkai ir rašytojai, kaip Dž.Džoisas, čia pradėjęs savo nemirtingąjį „Ulysą“. Ši santaka – puiki iliustracija ir žinomo ciurichiečio, analitinės psichologijos tėvo K.G.Jungo atradimui, kad visa ko esmė yra gėrio ir blogio susiliejimas – ing ir jang.Kaip aplinkoje, taip ir žmogaus psichikoje.
Limatas – tai vyriškos energijos upė. Įspraustas į betono šarvus, jis santūriai plukdo savo ramius ir skaidrius vandenis. O Zylė, kurios pavadinimas kilęs iš keltų kalbos ir reiškiantis stiprioji (gal slavų kalbose išlikusi „syla” tos pačios kilmės?) – tai laukinė kalnų upė, moteriškas gaivalas. Apėmus aikštingai nuotaikai pavasarį ar po ilgesnio lietaus, sekli ir žaismingai aplink akmenis teškanti upelė staiga pavirsta į viską pakeliui šluojančią rudo drumzlino vandens masę, kuri Placšpico santakoje įsiveržia į taikų Limato tekėjimą ir, abu apsikabinę, idiliškai nuvingiuoja į Aarę, Reiną ir galiausiai į Šiaurės jūrą.
Trauma
Tyliai šlamėdami galingieji platanai stebėjo ir XX a. pabaigoje Placšpicą sukrėtusią „švirkštų traumą“. Miesto smaigalyje šeimininkavo narkomanai. Iš visos Europos plūstantys kvaišalų užvaldyti individai čia rasdavo taikų, šeimynišką bendraminčių sambūrį bei šiukšles, žiurkes, smarvę ir mirtį.
Miestas ir jais rūpinosi, buvo sakoma, kad „narkomanai priklauso mūsų visuomenei, net jei jų elgesys trikdo kitų žmonių teisės ir jausmus“. O dabartinio tualeto vietoje veikė pagalbos namukas, kur dalino švirkštus, narkotikus ir prezervatyvus.
Visgi 1992 m. nuspręsta šią iliuzinę „idilę“ išsklaidyti ir atgauti parką miestiečiams. Narkomanus iškėlė, sukūrus jiems visą pagalbos pramonę: nemokami pietūs, dailės kursai, roko koncertai, heroino išdavimas ypač sunkiems ligoniams, o šiandien pasenusios kvaišalų aukos jau gyvena specialiuose jiems irengtuose senelių namuose.
Visą užterštą Placšpico paviršių nukasė metro gyliu ir užpylė naujai, apsodino žole ir gėlėmis.
Meilės takas
Visa savo oda – kareivišką maskuotę primenančios spalvos žieve – platanai jautė ir galybę meilės. Palei Zylę vingiuojančia promenada jau šimtus metų mėgsta vaikščioti įsimylėjėlių porelės. Limato pusėje vidudieniais čirškia žvirbliai, pešdamiesi dėl idiliškai kremtamų pietų sumuštinių trupinių, o šiltais vakarais čia vyksta masinis sėdinėjimas, nukorus basas kojas į gaivinančią srovę, platanų šakose švilpaujant strazdams ir gaudžiant melodingiems Ciuricho bažnyčių varpams.
