Gyveni didmiesčio pašonėje ir net neįtari, kad 4 metrus po tavo kojom išsiraizgęs milžiniškas ankštų ir siaurų tunelių tinklas – buvusi didžiausia Šveicarijos anglių kasykla. Žavus paežerės miestelis Horgen iš Ciuricho pasiekiamas per 20 min., bet dauguma jį žino tik kaip vietą, kur keltas kelia į kitą Ciuricho ežero pusę – į auksinį krantą su milijardierių vilomis. O šiapus ežero nuo 16 amžiaus gyveno nykštukai.
Angliakasiai padovanojo pasauliui nykštukų įvaizdį, mat jie paprastai buvo žemo ūgio (lubos tuneliuose dažnai vos siekia pusantro metro), tamsiais veidais nuo anglies dulkių ir nešiojo aukštas kepures, prikimštas šiaudų, nes šalmų dar nebuvo.
1947 m. kasyklą uždarė, nes ir anglys užsienyje geresnės, ir darbo jėga pigesnė. Nykštukai nusimetė kepures ir išbirbė savo motociklais ieškoti kitų darbų. Bet 80 km besidriekianti šachta po miestu liko. Iš jos dažnai pasigirsta keisti bildesiai, šauksmai, o kartais ir dejonės. Miestelis nesistebi – vaiduokliai ir praeities dvasios čia neatsiejama gyvenimo dalis. Smalsūs ir drąsūs net gali vis dar veikiančiais anglių vagonėliais padardėti po žeme ir pajusti tamsią ir ankštą angliakasio kasdienybę.
Mes tą ir padarėm. Pajutom su kaupu. Nuo pat keistos pradžios: įėjimas į kasyklas iš išorės atrodo kaip eilinis seno namo garažas, virš jo – daugiabutis, jo kieme krykštauja vaikai. O atkėlus vartelius, atsiveria tamsus ir drėgnas, kilometrus besitęsiantis urvas. Kiaurus metus +13°C temperatūra, lašančios žemos lubos, kirtikliais išskaptuotos sienos pavojingose vietose paramstytos rąstais, ir visur aklina tamsa. Tokia tamsa, kurios šviesų užterštame žemės paviršiuje nebėra. Tamsa, kai nematai net savo prie veido prikištos rankos.
Pasišviesdami karbido lempomis, Zimmerbergo nykštukai kasdien 8 valandas gulomis(!) tamsoje ir drėgmėje mojavo kirtikliu ir plaktuku. Visgi jie neatrodo nelaimingi. Dokumentiniame 1943 m. filmuke – ramūs suodini veidai, šypsenos, stiprios rankos, besidalinančios parūgusių obuolių sulčių buteliu, nes alkoholis šachtoje per pavojingas. Gal todėl, kad filmuojami, o gal todėl, kad neblogai uždirbdavo. Jų atlyginimai atitinka šiandien uždirbančius apie 10 tūkst. CHF per mėnesį. Ir nelabai keista, kad dauguma darbininkų buvo vietiniai šveicarai. Ir keli lenkai. Vieno jų – Kovalskio – istorija tokia mįslinga, kad miestelėnai ją vis dar aptarinėja, net ir praėjus 70 metų. Lenkų emigrantams – ypač įdomus pėdsakas.
Ekskursijos desertas – pradardėjimas susigūžus anglių vagonėlyje tokiu siauru tuneliu kalno viduje, kad galvoje lieka tik viena mintis: „geriau jis dabar nesugestų“… Bet mus globojo kalnakasių šventoji Barbara, kuriai kiekviename tunelyje išskaptuotas nedidelis altorėlis. O vieningai sušuktas burtažodis kelionės į urvus pradžioje irgi akivaizdžiai padėjo. Uff. Dabar kitaip žiūriu į žemę, kuria vaikštau…
Šis tekstas bei nuotraukos yra ciurichas.lt nuosavybė ir negali būti kopijuojama, perspausdinama ar kitaip platinama, išskyrus gavus redakcijos leidimą. Dėl leidimo rašykite ilona@ciurichas.lt Ačiū!
