Jei žinai, kas yra intravertas ir su kuo valgoma psichoanalizė – ši išvyka bus įdomi, bet jei žinai ir šių teorijų kūrėją – Karlą Gustavą Jungą bei kada nors domėjaisi sapnų archeologija, ši išvyka – būtina!
K.G.Jungo muziejus įsikūręs Kiusnachte, auksiniame Ciuricho ežero krante. Patogiausias ir vaizdingiausias būdas jį pasiekti – laivu. Iš Bürkliplatz prieplaukos maršrutinis laivas išdidžiai puškuoja, plevėsuodamas šveicariška vėliava. Pakeliui vos spėji dairytis į išlakias XIX a.pab. – XX a.prad. biurgerių vilas paežerėje: vijokliais apaugę namai, jachtų garažai, rožių sodai, tobulose pievelėse – skulptūros, fontanėliai, romantiški lauko baldai ir besileidžiantys į vandenį liepteliai.
Taip gražu, kad svarbu nepražiopsoti išlipimo stotelės Heslibach. Iki jos – lygiai 36 min. Šis faktas, prisiminus Jungo aistrą numerologijai, nejučia įtraukia į akauzalinės sinchronizacijos režimą. Ir nebepaleidžia.
Jungo ir analitinės psichologijos gerbėjų piligrimystės vieta, namas Seestr.228, kuriame jis gyveno ir priiminėjo pacientus nuo 1908 iki mirties 1961 m., atsidarė lankytojams 2018 pavasarį. Tai – jo svajonių namas. Pats suprojektavo ir šiaip ne taip įtikino pusbrolį architektą, atkalbinėjusį nuo bokšto. Trys reikalavimai namui buvo patys svarbiausi psichoanalizės kūrėjui – vanduo, bokštas ir biblioteka.
Tiems laikams gana ekscentriška, nes vieta prie pat ežero nebuvo laikoma gera, bet Jungo aistra buriuoti buvo ne ką silpnesnė už aistrą tirti žmogaus psichikos gelmes. Jo du laivukai retai tūnojo ant kranto – didžiuoju „Pelikanu“ Jungas mielai plukdydavo ir gimines, draugus, kolegas ir klientus. Bet dažnai iškeldavo bures ir leisdavosi į ežerą vienas – kad sugrįžtų praturtėjęs idėjomis. Vandens gelmė, kaip ir žmogiška pasąmonė, išmeta į paviršių neįtikėtinai vertingų įžvalgų, sakydavo.
Viso namo apžiūrėti negali, jame dar gyvena anūkas Andreas su šeima, bet ir užkonservuotoji dalis įspūdinga. Didžiosios svetainės, vadinamos namo pilvu, viduryje ant kilimo, vaizduojančio gyvybės medį, stūkso masyvus stalas. Prie jo šeima valgydavo, žaisdavo ir dėliodavo pasjansus. O kampai paskirstyti – kairysis Emos, jo žmonos, kur prie dailaus mažo staliuko ji planavo šeimos ūkį bei tvarkė pasaulietinius reikalus, o dešinysis – Karlo, kur jis įsmeigęs akis į ežerą, papsėdamas pypkę ant minkštos sofutės, kontempliuodavo sielos gelmes.
Antrame aukšte, vadinamame namo galva – priimamasis. Jame jauku ir jokių raudonų sofučių. Skirtingai nei Freudui, Jungui buvo nepriimtina bendrauti su pacientais, nematant jų veidų. O per visas sienas iki lubų pilnos knygų lentynos leisdavo iškart surasti reikiamą informacijos šaltinį. Penkių tūkstančių knygų bibliotekoje yra net ranka rašytų retų egzempliorių ir jos visos suskaitmenintos, kad būtų galima naudotis, nekeliant pavojaus vertingoms knygoms.
Į sienas įsigėręs pypkės dūmų kvapas, lyg ką tik paliktas šeimininko rašomasis stalas – regis jo dvasia vis dar čia. Mažame, tamsiame darbo kambaryje – krikščioniški motyvai lango vitražuose, budistinė skulptūrėlė, šamanizmo simboliai ir … uždengtas paveikslas! Tai – “Turino drobulės“ kopija, kuri jam buvo viena svarbiausių vaizdinių, bet per daug stipri, kad visada ją matytų, todėl pridengta užuolaidėle.
O kur bokštas? Jis ypač svarbus Jungui, kaip intravertui ir šios psichinės savybės atradėjui. Jei ne šis atradimas, iki šiol galvotume, kad intravertas – tai keistuolis, kuriam reikia mokytis teisingai bendrauti ir gyventi. O Jungas įrodė, kad intravertas yra normalus, tik jam reikia savo bokštelio atsitraukimui, kur jį lankytų tik svajonės ir vizijos.
Po motinos mirties Jungas savo rankomis iš lauko akmenų pasistatė bokštą prie ežero ir jame terapino pats save, rašydamas Raudonąją knygą, kuri neseniai buvo atversta pasauliui ir iškėlė daugiau klausimų nei atsakymų.
Taip, Jungui pasisekė. Iš turtingos šeimos kilusi Emma Rauschenbach ištekėjo už jo ir suteikė prasiskolinusiam, bet genialiam studentui užuovėją, kur galėjo skleistis jo beprotiškiausios idėjos, pildytis vertingiausi užmojai. Kur galėjo gimti individuacijos mintis, kad žmogaus gyvenimo tikslas yra atrasti ir išpildyti savo vidinį potencialą, kaip gilė turi tapti ąžuolu, o vikšras – drugeliu.
Esu tikra, kad vėliausiai plaukiant atgal į Ciurichą ateis suvokimas, kad gilių ir vikšrų laikai baigėsi. Siunčiu linkėjmus ąžuolams ir drugeliams!
P.S. Tik parašius pastebėjau, kad gavosi lygiai 606 žodžiai – ir vėl sinchronizacija!
Kviestas ar ne, Dievas vis tiek bus čia
! Šis tekstas bei nuotraukos yra ciurichas.lt nuosavybė ir negali būti kopijuojama, perspausdinama ar kitaip platinama, išskyrus gavus redakcijos leidimą. Dėl leidimo rašykite ilona@ciurichas.lt Ačiū!
