Kai 2009 m. Šveicarijos lietuvių bendruomenė išleido knygą „Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje. Sugrįžimų apybraižos“ ir pristatė ją Lietuvoje, nesustabdomu srautu ėmė plaukti ekskursijos ir pavieniai keliautojai, norintys praeiti šiais takais.
Jau dešimt metų Ciuriche kiekvienas išprusęs žmogus (ne tik plunksnos meistrai!) nori pamatyti, išgirsti ir pajusti Jono Biliūno ir Marijos Pečkauskaitės – Šatrijos Raganos pėdsakus:
- paliesti Mėlynosios Lelijos namo varinę durų rankeną, kuri dar pamena Biliūno rankas;
- pakilti į vieną iš miesto septynių kalvų ir patirti tą patį jausmą, kurį klasikas taip vaizdžiai aprašė bičiuliui P. Višinskiui, kad net pavirto į apsakymą „Ant Uetlibergo giedra!“;
- pasivaikščioti jaukiomis gatvelėmis pro Ciuricho universitetą, kur Biliūnas, kaip ir Šatrijos Ragana, studijavo literatūrą ir atrado Donelaičio „Metų“ sąsajas su Europos poezija;
- žvilgtelti į sodelį, kur filosofas poetas, šildydamasis saulėje ir kvėpuodamas „geru kalnų oru“, parašė „Laimės žiburį“;
- apsidairyti Šatrijos Raganos akimis, kur vis dar „kiekvienas namas su daugybe romantingų balkonų ir balkonėlių, apaugusių rožėmis ar šviesiai žaliomis glicinijomis, apsikrovusiomis begale violetinių ilgakekių žiedų“.
Šį rudenį knyga švęs savo dešimtmetį, ta proga noriu ypač padėkoti skyrių apie Ciuriche gyvenusius ir kūrusius rašytojus autoriams Audriui Alkauskui ir Gražinai Staniūtei-Hagopian bei knygos sudarytojai Jūratei Caspersen.
Jų surinkti ir nuostabiai išdėlioti faktai spindi lyg lietuviško gintaro gabalėlis Ciuricho istorijos vitraže.
