Viskas Šveicarijoje įvyksta bent 20 metų vėliau nei pas kaimynus, bet demokratišku būdu – balsuojant. Nenuostabu, kad ir teisę balsuoti šveicarės gavo vos prieš 50 metų, kai visur kitur ji buvo “suteikta” iš aukščiau.
Pirmojo referendumo nesėkmė 1959 m. sukėlė protesto akcijas ir moterų streikus visoje šalyje. Tik trijų prancūziškų kantonų – Waadt, Neuenburgo ir Ženevos – moterys galėjo didžiuotis savo vyrais, jų dauguma balsavo “už”.
Po truputį ėmė suvokti šią neišvengiamybę ir vokiška Šveicarija. Pirmas pralaužė ledus Bazelis, juo pasekė Tesinas, Vale, Liucerna, o 1970 lapkričio 15 d. ir Ciurichas.
Pagaliau 1971 m. vasario 7 d. referendume 66 % balsų dauguma pripažino moterų teisę dalyvauti valstybės valdyme. Bet tai dar toli gražu nebuvo galutinė pergalė.
Užsispyrusių vyrų kantonuose moterims dar reikėjo laukti iki 1990-ųjų, kol šįkart ne demokratišku būdu, o valstybės teismo sprendimu šia teise galėjo ir pasinaudoti.
O kaip išsikovojo savo teises Ciuricho moterys? Atsakymas būtų: tyliai ir atkakliai!
To pirmojo nesėkmingai moterims pasibaigusio referendumo vakarą 1959 m. miesto moterys išėjo į gatves su ugnimi. Kiekviena nešėsi degantį fakelą ir transparantą. Iš anksto susitarė netarti nei žodžio ir nepasiduoti provokacijoms. Tyli degančių fakelų masė slinko tamsia Ciuricho pagrindine arterija – Stoties gatve.
Ir tai kartojosi kasmet vasarį. Eisime tol, kol gausime savo teises, skelbė jos. Ir ta masė vis didėjo. Ta tyli ugnies jūra atrodė vis grėsmingiau. Kol tos grėsmės ciurichiečiai vyrai nebepakėlė ir nubalsavo teisingai.
Šį sekmadienį, sutemus, minint 5 dešimčių balso teisės jubiliejų, miesto moterų organizacijos vėl kviečia į tylias fakelų eitynes. Dėl karantino – ne centralizuotai, o mini grupelėmis. Mintyse dėkojant savo močiutėms ir promočiutėms. Už tai, kad išlygino kelią.
