Kasmet dešimt dienų rugsėjo pabaigoje Ciuriche tvyro ypatinga padėtis: plazda tamsios vėliavos su auksine akimi, gatvėmis strykčioja tokie patys balionėliai, prie kino teatrų atsiranda ilgi žali kilimai (ne raudoni!) ir nutįsta eilės, o dauguma aplink girdimų pokalbių prasideda „O ar buvai x filme?“. Visi ženklai rodo: Ciuriche vyksta filmų festivalis!
Šįmet jame svečiuojasi ir visiškai šviežias, šių metų Ukrainos-Lietuvos dokumentinis filmas „The Earth Is Blue as an Orange“, kurio kūrėjų komandoje – daug lietuviškų vardų.
Režisierės iš Kijevo Irynos Tsylik kūrinyje susilieja trys realybės: profesionali komanda filmuoja šeimą, kuri savo ruožtu kuria filmą apie savo šeimos išgyvenimus per karą. Per karą, kuris labai užsitęsė.
Jau šeštus metus jie gyvena Donbaso griuvėsiuose. Bomboms krentant ant kaimynų namų, Anna ir keturi jos vaikai bando nugalėti baimę kūrybiškais būdais – fotografuoja, kuria filmą, mokosi groti, dainuoja ir glaudžia prie savęs kiekvienas savo katiną.
Stiprus, sukrečiantis filmas, be politikos ir skambių frazių, bet su galinga empatija ir įkvepiančiu gyvenimo džiaugsmu, kuris atrodo neįtikėtinai tankų, griuvėsių, šaudymų aplinkoje. Labai rekomenduoju!
