Jos saugo šalies širdį ir simbolizuoja senąją Šveicariją. Jų galingas stotas ryškiai matomas visoje centrinėje Šveicarijoje, o jų portretai kabo ne tik Bazelio geležinkelio stotyje, bet ir šalies parlamento salėje. Tai – akmeninės milžinės seserys Mytės.
Kai Ciurichas skęsta rūke ir namų kalno Uetlibergo aukščio nepakanka, ciurichiečiai važiuoja aplankyti seseris. Vos 45 min automobiliu – ir jau esi legendiniame Mythen regione.
Mažoji Sesė Mytė (1811 m ūgio) ir jų pusbrolis Haggenspitz (1761m) įveikiami tik alpinistams, jais saugiau grožėtis iš toliau.
O didžioji Mytė (1898 m) vadinama haikerių Matterhornu, nes kiekvienas padorus haikeris turi nors kartą gyvenime į ją įkopti. O įkopus tą puskilometrį, dažnai tampa priklausomu ir ima kopinėti kasmet ar net šimtus kartų kasmet. Tokių yra tiek, kad viršukalnės restorane yra specialus stalas, rezervuotas šimtinininkams – tiems, kas nors vienus metus gyvenime įveikė viršūnę bent 100 kartų!
Senais laikais, kai dar nebuvo saugiai sutvarkyto keliuko į viršūnę, didžioji sesuo Mytė pasitarnaudavo kaip teisėja tais atvejais, kai trūkdavo įrodymų: jei kaltinamasis sėkmingai įlipdavo ir nulipdavo nuo viršūnės – reiškė nekaltas ir būdavo išteisintas.
Jau beveik 160 metų Mythen draugija rūpinasi, kad išteisintų būtų kuo daugiau: prižiūri T3 sudėtingumo takelį, bet visgi rekomenduojama lipti tik gerais batais, geros sveikatos ir pakankamai palankiom oro sąlygom. Kam patinka skaičiuoti ir tiems, kam lengviau lipti žinant, kiek dar liko: maršrute yra 47 posūkiai, o ties 29 posūkiu poilsį siūlo akmeninis suolelis – populiari asmenukių vieta.
Daug šveicarų turi tradiciją kasmet per savo gimtadienį užlipti į didžiąją Mytę. Su sąlyga, kad gimė tarp kovo ir lapkričio, kitu metų laiku kelias per daug pavojingas net drąsiausiems ir nekalčiausiems.
Populiariausia – atvažiuoti automobiliu ar viešu transportu iki Brunni, 300 m pasikelti keltuvu iki Holzegg ir nuo ten pradėti kopti. O patyrusiems ir ištvermingiems haikeriams verta tuos 300 aukščio įveikti savo kojomis.
Šveicarijos lietuviai jau seniai atrado šią vietą, pradžioje juos šiomis svaigiomis aukštumomis vedžiojo Ciuriche dirbęs mokslininkas dr. Algirdas Žiogas, dabar po kalnus laksto Ciuricho Aktyvių tėvų ir vaikų sambūris. O ir atvykę svečiai tradiciškai čia vežami, kad iš arti pajustų plakant Šveicarijos širdį. Ir grįžtų ją įsimylėję…
Na, o jei nėra galimybių apsilankyti pas seseris, ciurichiečiai eina pasivaikščioti Mythen krantine (Mythenque) prie Ciuricho ežero, sako veikia kaip homeopatija – net ir maža galingų seserų Myčių dozė suskaldo pilko betono kasdienybę į spalvotus džiaugsmo kristalus…
